Praleidę keletą dienų dabartinėje Japonijos sostinėje Tokijuje, sėdame į „Hikari“ šinkansen link senosios sostinės – Kijoto, kuris tik 1868 m., šalies imperatoriui Meidži ėmusis modernizuoti valstybę, šį statusą perleido Tokijui. Tiesa, pastarasis tėra faktinė sostinė, nes aiškaus formalaus pagrindo – tokio, kokiais remiantis šalies sostinės keitėsi anksčiau – iki šiol nėra. Kai kurie net tvirtina, kad dėl šios priežasties Kijotas tebelieka viena iš dviejų šalies sostinių. Kaip ten bebūtų, Kijoto svoris šalyje ir už jos ribų neabejotinas.

Mieste yra išlikęs ne itin didelis, bet įspūdingas senamiestis (Gijono rajonas) bei maždaug du tūkstančiai šventyklų ir kitokių religinės paskirties statinių. Tiesa, jų visų aplankymą apsunkina ta aplinkybė, kad įžymiausios lankytinos vietos išbarstytos miesto pakraščiuose. Būtent dėl šios priežasties pasirinkome naudotis autobusų (o ne metro, kuris išvystytas mažiau) paslaugomis – autobusų maršrutai sudaro žiedą aplink miesto centrą, kaip tik šalia daugumos šventyklų.

Kijotas pirmą kartą atvykusiam svečiui patogus savo paprastu išplanavimu, beje, nukopijuotu nuo Čanganio (dabar Sianis) Kinijoje, irgi tuomet buvusio savo šalies sostine. Miestą iš vakarų į rytus kerta keliolika pagrindinių gatvių, kurios savo ruožtu statmenai kryžiuojasi su šiaurės-pietų kryptimi einančiomis gatvėmis. Jų pavadinimus atstoja atitinkami eilės numeriai. Todėl miesto planas kažkiek primena languoto mokyklinio sąsiuvinio lapą.

Kijote per vieną iš rezervavimo tinklapių buvome užsisakę viešbutį „Holiday Inn Kyoto“, kuris yra šiaurės rytinėje miesto dalyje, beveik ant žiedinės autobuso linijos (iki stotelės – 5 min pėsčiomis). Viešbutis turi savo nemokamą autobusiuką, kuris keliskart per dieną kursuoja tarp jo ir geležinkelio stoties, pakeliui sustodamas centre. Prisiderinus prie grafiko, galima sėkmingai sutaupyti kelis miesto autobuso bilietus. Šie, beje, nepigūs: vienkartinis bilietas kainuoja 210 jenų, vienos dienos nuolatinis – 600 jenų. Tiesa, autobusai važinėja dažnai ir, kaip ir viskas Japonijoje, tiksliai pagal stotelėse surašytą grafiką.

Kaip šio viešbučio privalumą galima paminėti tame pačiame pastate veikiančią „šimto jenų“ parduotuvę. Reikia pripažinti, dėl savo aukšto pragyvenimo lygio Japonija apsipirkimui nėra pati patraukliausia šalis ir nė iš tolo negali lygintis su, pvz., Honkongu. Brangu čia viskas – nuo čia pat gaminamos elektronikos, kuri vos nuvežta į Jungtines Amerikos Valstijas stebuklingai atpinga dešimtimis procentų, iki mažiausios geišos figūrėlės suvenyrų parduotuvėje. (Kad viskas nepriekaištingos kokybės – kita kalba). Todėl šen bei ten pasitaikančios „šimto jenų“ parduotuvės gerokai palengvina turisto gyvenimą. Joje už tą pačią maždaug trijų litų kainą galima rasti ir saldainių, užpilamų makaronų, gėrimų, vienkartinių indų (kurie praverčia taupiausiems turistams), ir daugybę buities smulkmenų, kurios gali tapti originaliais suvenyrais. Tik reikia žiūrėti, kad nebūtų pagaminta Kinijoje;)

Turisto diena Kijote ypač intensyvi – vien UNESCO Pasaulio paveldo objektų čia yra septyniolika. Mes pažintį su miestu pradedame nuo Jasakos šventyklos Gijone. Pastatyta 656 m., ji buvo rekonstruota 1654 m. Kai 869 m. Kijote įsisiautėjo ligos epidemija, po miestą buvo nešiojamos miniatiūrinės šventyklos kopijos „omikoši“ iš Jasakos;  dabar ši eisena tapo kasmetinio Gijono festivalio pagrindu.

Šventyklos įėjimą nuo piktųjų dvasių saugo šintoistų sargybinių figūros. Kiemo viduryje – religinėms ceremonijoms skirtas pastatas, nukabinėtas šimtais tradicinių popierinių žibintų. Ant jų surašyti hieroglifai – šventyklą parėmusių vietos įmonių pavadinimai. Sutemus žibintai sušvinta šilta šviesa.

Kitas pastatas – „Honden“, arba „dvasių salė“. Prie jos priėję tikintieji pirmiausia patampo ilgas virves, prie kurių pritvirtinti metaliniai gongai, kad pažadintų dievą, tada pasimeldžia.






Daitokudžio dzenbudistų šventyklų kompleksas susideda iš to paties pavadinimo pagrindinės šventyklos ir 24 ją supančių mažesnių. Daitokudžis yra dalis Gozun – penkių svarbiausių dzenbudizmo centrų šalyje žiedo. Jis siejamas ir su garsiuoju japoniškosios arbatos ceremonijos puoselėtoju ir savo epochos stiliaus autoritetu Sen no Rikju. Šis buvo plačiai gerbiamas. taip pat ir tuometinio valdovo Hidejošio Tojotomio, tačiau sugebėjo užsitraukti pastarojo nemalonę, vienoje iš Daitokudžio šventyklų liepęs pastatyti savo skulptūrą ant vartų. Suvokęs, kad kaskart eidamas pro vartus turės nusižeminti prieš pavaldinį, valdovas pasijuto įžeistas ir įsakė jam pasidaryti „sepuku“ – nusižudyti kardu persipjaunant pilvą. Arbatos ceremonijos meistras šiame šventyklų komplekse ir palaidotas.

Pašaliniams patekti galima tik į aštuonias iš Daitokudžio šventyklų, ir beveik visur – už atskirą kelių šimtų jenų mokestį.

Aplankę pagrindinę šventyklą, užklystame į vieną mažesnę ir nuošalesnę, besislepiančią tankioje bambukų giraitėje. Pamatęs įėjimo mokestį – 400 jenų – kyšteliu nosį prieangin pasmalsauti, ar vidinio sodo vaizdas to vertas. Visgi prieš akis dar visa diena įžymybių lankymo, ir neprošal pasidomėti, už ką tikrai verta susimokėti. Bet išvydusi mano klausiamą fizionomiją jaunutė kasininkė su higienine veido kauke suskuba informuoti, kad įžengti į vidaus teritoriją galima tik nusiavus batus, o prieangis teritorijai irgi priklauso, ir – kaip įsitikina iškišus galvą iš langelio – aš jau jį mindau savo nešvariais batais! Jos susijaudinimas mane beveik išgąsdina, skubiai žengiu atgal į lauką, ir tik tada pamatau įspėjamąjį užrašą: ATKREIPKITE DĖMESĮ Į BATŲ KLAIDĄ. Vėl ta specifinė japoniška anglų kalba, bet abejonių kilti negali – kalbama būtent apie tokį nevėkšlišką poelgį kaip manasis. Baisiai gailėdamasis jau nebegalvoju apie įėjimo
kainos pagrįstumą ir, persiavę į tam paliktas šlepetes ir susimokėję griežtajai mergaitei kasoje, lendame į šventyklos vidų. Taip, lendame, nes (kas dar nesuprato) daugumos senųjų pastatų įėjimai europietiško sudėjimo žmones priverčia gerokai pasilenkti.



Viduje mus pasitinka ankšti kambarėliai, turtingas želdinių sodas ir palaiminga ramybė.

Toliau – Rokuondžio šventyklų kompleksas su turbūt gražiausiu Kijoto statiniu – Kinkakudžiu, t.y. Auksiniu paviljonu. Šis buvo pastatytas 1397 m. kaip poilsio vila šiogūnui Ašikagai Jošimitsu ir laikomas pirmuoju triaukščiu pastatu Japonijoje. Auksiniu paviljonas vadinamas dėl to, kad antrasis ir trečiasis jo aukštai iš vidaus ir išorės padengti gryno aukso lakštais. Po Jošimitsu mirties paviljonas buvo paverstas dzenbudizmo šventykla ir sėkmingai gyvavo, kol 1950 m. vienas paviljono grožio užvaldytas vienuolis jo nepadegė. Praėjus keletui metų po pastatą sunaikinusio gaisro jis buvo atstatytas iš naujo.



Kitas sustojimas – Rioandžio šventykla. Iš žemėlapio aišku, kad ji visai šalia Auksinio paviljono šventyklos ir lengvai pasiekiama pėsčiomis, tačiau realybėje tankūs medžiai, kalvotas reljefas ir gatvės vingis neleidžia iškart susigaudyti, kurlink eiti. Jauna japonė su akinukais paaiškina, kad nueiti tikrai galima, bet „rekomenduojama važiuoti autobusu“. Priešingu atveju – „mait get rost“ (suprask, „might get lost“, galima pasiklysti. Su kai kurių priebalsių tarimu jiems tikrai sunku, todėl ir Lietuvos sostinė tampa Virniumi. Kita vertus, kai kuriems pavyksta – viešbučio autobusiuke mus pasitiko įrašytas pasveikinimas puikiai „l“ tariančios merginos balsu). Autobuso tenka laukti ilgiau nei važiuoti – tik vieną sustojimą.

Pagrindinė 1450 m. pastatyto Rioandžio įžymybė – ne tvenkinys su tilteliais ir jį supantys vešlūs želdiniai, bet vienu iš japonų estetikos simboliu laikomas akmenų sodas. Kartais dar vadinamame „dzen sodu“, žolės ar kitokios gyvybės formos jame tėra vos keli lopinėliai – tik pedantiškai sugrėbstytas baltas žvyras ir kur ne kur išdėlioti akmenys. Iš tiesų minimalistinė forma simbolizuoja visatą: žvyro raštai atstoja jūros bangas, žolės kauburėliai ir akmenys – tikriausiai salas. Kompozicija reikia gėrėtis prisėdus ir pagarbioje tyloje. Žvelgiant į sodą iš bet kurio taško, matomi tik keturiolika iš jį sudarančių 15 akmenų. Žvyrą vienuoliai kas rytą sugrėbia iš naujo.
Tokių karesansui – sauso peizažo – stiliaus kompozicijų šalyje yra ir daugiau, kai kurios telpa ant stalo.
Šioje šventykloje iškalta ir svarbi dzen filosofijoje mintis: „Mokausi tik tam, kad surasčiau ramybę“ (t.y., ne dėl materialinių turtų, kurie dvasios turtingumo neatstoja).

Paskutinė iš mūsų pamatytų šventykla – Kodaidžis, bet į jos vidų užsukti nebespėjame. Užtat pamatome gretimą Marujamos parką, kuris dėl čia svyrančių sakurų kiekvieną pavasarį tampa pagrindine žiedų stebėjimo vieta mieste.






Atgal į Japonija: išvyka į Fudzijamos nacionalinį parką

Toliau: Japonija: Kijoto geišos, Naros elniai...

Kitos Japonijos nuotraukos