Kad
susidarytume kuo pilnesnį šalies vaizdą (kiek tai įmanoma per tokios
trukmės kelionę), dvi dienas paskyrėme „kaimo turizmui“ ir gamtai,
tiksliau – tik Japonijoje sutinkamai gyvūnijos rūšiai. Iš Kijoto
greituoju traukiniu „Shinano Wideview Limited Express“ nuvykome į
šalies vakaruose, kalnų (dar vadinamų Japonijos Alpėmis) papėdėje
esantį Naganą, pasauliui žinomą pirmiausia tuo, kad jame 1998 m. vyko
žiemos olimpinės žaidynės. Per tris kelionės
valandas pavasariškus laukus,
žydinčias japoniškąsias slyvaites ir saulę už lango pakeitė apsnigę
kalnai ir žiemiškai sunkūs debesys.
Iš Nagano
priemiestiniu Nagano-Dentetsu linijos traukinuku valandą bildėjome
bespalviu kalnų slėniu tarp kaimelių ir
šiltnamių laukų, iki galutinės maršruto stotelės – Judanakos. Čia mus
pasitiko tradicinio viešbučio „Kokuya“ darbuotojas Zeno, kuris savo
automobiliu nuvežė mus į gretimoje Šibu gyvenvietėje esantį viešbutį.
Jo tinklapis - http://www.ichizaemon.com/en.
Kaip matote, tarp šalių, kurių atstovai lankėsi viešbutyje, jau
geltonuoja ir Lietuvos trispalvė.
Nakvynė tradiciniame japoniškame viešbutyje ryokan
– tikra ekskursija į praeitį ir japonų buitį. Įsikūrę senuose
mediniuose pastatuose, daugelis šių nakvynės namų priklauso šeimoms, o
kai kurie - veikia nebe pirmą šimtmetį.
Mums skirtas numeris antrame aukšte žemas ir ankštas. Rengdamasis
vis užkliudau vidury kabančią popierinę lempą. Čiužiniai – futon – išvyniojami
tik prieš naktį ir paklojami tiesiai ant grindų.
Už
stumdomos popierinės pertvaros – virš pirmo aukšto į gatvę išsikišantis
erkeris, kuriame įrengta kriauklė, veidrodis ir dvi kėdutės su
staliuku. Beje, kambary mažytis staliukas irgi yra – aš itin ilgai
vargstu, kol šiaip taip sutalpinu ištiestas kojas po jo žemu kraštu,
nuo kurio leidžiasi storas audeklas. Tradiciniuose japonų būstuose
sėdėjimas be tokios antklodės neįsivaizduojamas; dažnai po staliuku dar
įrengiama kotetsu
- speciali
krosnelė, ypač jei apačioje yra pagilinimas kojoms nuleisti. Mūsų
apartamentuose irgi juntamai vėsu, ypač erkeryje. Gerai, kad įrengta
šildymo sistema su galimybe patiems reguliuotis temperatūrą.
Kambaryje
yra ir dar viena būtina interjero detalė – sausų gėlių kompozicija, lyg
savotiškas altorius. Vyras turi miegoti galva į jį. Tarp tradicijų
atsirado vietos ir šiuolaikinei technologijai - nedideliam skystųjų
kristalų televizoriukui, kuris, tiesa, normaliai negaudo nė vieno
kanalo. Kad prieškambary esantis tualetas turi visus japonams įprastus
elektrinius patogumus, turbūt jau supratote.
Kaip ir visur
japonų namuose, prie įėjimo būtina nusiauti batus, kurie pastatomi lauk
atsuktomis nosimis. Šibu jų gali ir neprireikti – viešbutis išduoda geta, t.y. medines kalades primenančią tradicinę avalynę,
ir porą yutaka
chalatų: plonesnį dėvėjimui patalpoje ir šiurkštesnį, bet šiltą –
ėjimui į gatvę. Taip apsirengus ir apsiavus vaikščioti po gyvenvietę
visai normalu ir gatvėje nieko nestebina skirtingų ryokan
„uniformomis“
pasipuošę svečiai.
O eina jie tiesiu taikymu į karštųjų versmių maudyklas, kurios
yra pagrindinis Šibu ir Judanakos traukos centras. Šibu yra
devynios tokios viešosios maudyklos, visos pagrindinėje gatvėje.
Skiriasi tik jose tekančio vandens sudėtis ir atitinkamai poveikis
sveikatai – viešbutyje radome skrajutę su detaliu jo apibūdinimu. Kaip
ir pridera rimtai įstaigai, maudyklos turi atskiras zonas vyrams ir
moterims. Jos mokamos, bet Šibu apsistojusiems turistams nieko
nekainuoja: viešbutyje duoda raktą nuo visų maudyklų. Darbuotojų jose
nėra.
Nuosavų
maudyklų, net visai prabangiai įrengtų, turėjo ir mūsų viešbutis –
keletą dengtų ir dvi po atviru dangum. Svečiai gali naudotis
visomis, tačiau kai kurios - individualios, t.y. iš anksto
užsisakius jomis galima mėgautis be pašalinių. Pirmą vakarą dvi iš
maudyklų ir išbandėme, tuščiame viešbutyje jausdamiesi kaip karaliai.
Vienoje iš dviejų bandytų natūraliai tekantis vanduo buvo per karštas
net kojoms įmerkti, nors kitoje, šiek tiek atsiskiedus šaltu vandeniu
iš krano, buvo pats tas. Įdomu, kad kitą vakarą viskas buvo atvirkščiai
– antrojoje buvo galima virti vėžius, užtat pirmojoje – visai smagu.
Turbūt reikia suprasti, kad vandens temperatūra priklauso nuo šaltinio
nuotaikos.
Išsikaitinus viešbutyje, nebebuvo taip baugu eiti
plikomis, tik geta apautomis kojomis į lauką bandyti „gydomųjų“ viešųjų
maudyklų. Tuščia gatvele nukaukšėjau į artimiausiąją, pažymėtą numeriu devyni.
Vyriškoje pusėje tylėdami sėdėjo senas vyras ir jaunuolis, nė vienas
kurių neatsakė į mano pasisveikinimą įeinant. Skirtingai nuo viešbučio,
vanduo čia rudas, neskaidrus – kaip kokiam Slovakijos Tatrų baseine po
atviru dangumi. Pati maudykla irgi „pavargusi“ – permirkusios,
pratrintos medinės grindys, aprūkusios plytelės. Ir karšti garai iš
vandens. Joje neužtrukau, bet apsilankęs nesigailėjau.
Vaikščiodami
po Šibu gyvenvietę įsitikiname, kad karštosios versmės – pagrindinis
šio kalnų kurorto traukos centras, bent jau tarp vietinių turistų.
Kadangi dabar žiema ir savaitės vidurys, kurortas visiškai ištuštėjęs.
Tai nebūtinai blogai: jei ne ši aplinkybė, vargu ar būtume galėję sau
leisti nakvynę tame viešbutyje, kuriame apsistojome. Tačiau to paties
Zeno dėka dar prieš išvykstant iš Lietuvos pavyko suderinti itin didelę
nuolaidą.