Japonija

Tradicinės pramogos kalnų kurorte

Greitasis traukinys šinkansen, JaponijaKad susidarytume kuo pilnesnį šalies vaizdą (kiek tai įmanoma per tokios trukmės kelionę), dvi dienas paskyrėme „kaimo turizmui“ ir gamtai, tiksliau – tik Japonijoje sutinkamai gyvūnijos rūšiai. Iš Kijoto greituoju traukiniu „Shinano Wideview Limited Express“ nuvykome į šalies vakaruose, kalnų (dar vadinamų Japonijos Alpėmis) papėdėje esantį Naganą, pasauliui žinomą pirmiausia tuo, kad jame 1998 m. vyko žiemos olimpinės žaidynės. Per tris kelionės valandas pavasariškus laukus, žydinčias japoniškąsias slyvaites ir saulę už lango pakeitė apsnigę kalnai ir žiemiškai sunkūs debesys.


Saulės kolektorius, JaponijaNaganas, Japonija
Naganas, JaponijaNaganas, Japonija
Iš Nagano priemiestiniu Nagano-Dentetsu linijos traukinuku valandą bildėjome bespalviu kalnų slėniu tarp kaimelių ir šiltnamių laukų, iki galutinės maršruto stotelės – Judanakos. Čia mus pasitiko tradicinio viešbučio „Kokuya“ darbuotojas Zeno, kuris savo automobiliu nuvežė mus į gretimoje Šibu gyvenvietėje esantį viešbutį. Jo tinklapis - http://www.ichizaemon.com/en. Kaip matote, tarp šalių, kurių atstovai lankėsi viešbutyje, jau geltonuoja ir Lietuvos trispalvė.

Nakvynė tradiciniame japoniškame viešbutyje ryokan – tikra ekskursija į praeitį ir japonų buitį. Įsikūrę senuose mediniuose pastatuose, daugelis šių nakvynės namų priklauso šeimoms, o kai kurie - veikia nebe pirmą šimtmetį.

Mums skirtas numeris antrame aukšte žemas ir ankštas. Tradicinis viešbutis ryokan, Šibu, JaponijaRengdamasis vis užkliudau vidury kabančią popierinę lempą. Čiužiniai – futon – išvyniojami tik prieš naktį ir paklojami tiesiai ant grindų.

Už stumdomos popierinės pertvaros – virš pirmo aukšto į gatvę išsikišantis erkeris, kuriame įrengta kriauklė, veidrodis ir dvi kėdutės su staliuku. Beje, kambary mažytis staliukas irgi yra – aš itin ilgai vargstu, kol šiaip taip sutalpinu ištiestas kojas po jo žemu kraštu, nuo kurio leidžiasi storas audeklas. Tradiciniuose japonų būstuose sėdėjimas be tokios antklodės neįsivaizduojamas; dažnai po staliuku dar įrengiama kotetsu - speciali krosnelė, ypač jei apačioje yra pagilinimas kojoms nuleisti. Mūsų apartamentuose irgi juntamai vėsu, ypač erkeryje. Gerai, kad įrengta šildymo sistema su galimybe patiems reguliuotis temperatūrą.

Tradicinis viešbutis ryokan, Šibu, JaponijaKambaryje yra ir dar viena būtina interjero detalė – sausų gėlių kompozicija, lyg savotiškas altorius. Vyras turi miegoti galva į jį. Tarp tradicijų atsirado vietos ir šiuolaikinei technologijai - nedideliam skystųjų kristalų televizoriukui, kuris, tiesa, normaliai negaudo nė vieno kanalo. Kad prieškambary esantis tualetas turi visus japonams įprastus elektrinius patogumus, turbūt jau supratote.

Kaip ir visur japonų namuose, prie įėjimo būtina nusiauti batus, kurie pastatomi lauk atsuktomis nosimis. Šibu jų gali ir neprireikti – viešbutis išduoda geta, t.y. medines kalades primenančią tradicinę avalynę, ir porą yutaka chalatų: plonesnį dėvėjimui patalpoje ir šiurkštesnį, bet šiltą – ėjimui į gatvę. Taip apsirengus ir apsiavus vaikščioti po gyvenvietę visai normalu ir gatvėje nieko nestebina skirtingų ryokan „uniformomis“ pasipuošę svečiai.

O eina jie tiesiu taikymu į karštųjų versmių maudyklas, kurios yra pagrindinis Šibu ir Judanakos traukos centras. Šibu yraRyokan, Japonija devynios tokios viešosios maudyklos, visos pagrindinėje gatvėje. Skiriasi tik jose tekančio vandens sudėtis ir atitinkamai poveikis sveikatai – viešbutyje radome skrajutę su detaliu jo apibūdinimu. Kaip ir pridera rimtai įstaigai, maudyklos turi atskiras zonas vyrams ir moterims. Jos mokamos, bet Šibu apsistojusiems turistams nieko nekainuoja: viešbutyje duoda raktą nuo visų maudyklų. Darbuotojų jose nėra.

Šibu gatvė, JaponijaNuosavų maudyklų, net visai prabangiai įrengtų, turėjo ir mūsų viešbutis – keletą dengtų ir dvi po atviru dangum. Svečiai gali naudotis visomis, tačiau kai kurios - individualios, t.y. iš anksto  užsisakius jomis galima mėgautis be pašalinių. Pirmą vakarą dvi iš maudyklų ir išbandėme, tuščiame viešbutyje jausdamiesi kaip karaliai. Vienoje iš dviejų bandytų natūraliai tekantis vanduo buvo per karštas net kojoms įmerkti, nors kitoje, šiek tiek atsiskiedus šaltu vandeniu iš krano, buvo pats tas. Įdomu, kad kitą vakarą viskas buvo atvirkščiai – antrojoje buvo galima virti vėžius, užtat pirmojoje – visai smagu. Turbūt reikia suprasti, kad vandens temperatūra priklauso nuo šaltinio nuotaikos.

Išsikaitinus viešbutyje, nebebuvo taip baugu eiti plikomis, tik geta apautomis kojomis į lauką bandyti „gydomųjų“ viešųjų maudyklų. Tuščia gatvele nukaukšėjau į artimiausiąją, pažymėtą numeriu
Tradicinė maudykla onsen Šibu kurorte, Japonijadevyni. Vyriškoje pusėje tylėdami sėdėjo senas vyras ir jaunuolis, nė vienas kurių neatsakė į mano pasisveikinimą įeinant. Skirtingai nuo viešbučio, vanduo čia rudas, neskaidrus – kaip kokiam Slovakijos Tatrų baseine po atviru dangumi. Pati maudykla irgi „pavargusi“ – permirkusios, pratrintos medinės grindys, aprūkusios plytelės. Ir karšti garai iš vandens. Joje neužtrukau, bet apsilankęs nesigailėjau.



Vaikščiodami po Šibu gyvenvietę įsitikiname, kad karštosios versmės – pagrindinis šio kalnų kurorto traukos centras, bent jau tarp vietinių turistų. Kadangi dabar žiema ir savaitės vidurys, kurortas visiškai ištuštėjęs. Tai nebūtinai blogai: jei ne ši aplinkybė, vargu ar būtume galėję sau leisti nakvynę tame viešbutyje, kuriame apsistojome. Tačiau to paties Zeno dėka dar prieš išvykstant iš Lietuvos pavyko suderinti itin didelę nuolaidą.


Atgal į Japonija: Kijoto geišos, Naros elniai...


Toliau: Japonija: susitikimas su sniego beždžionėmis

Kitos Japonijos nuotraukos



 



Kontaktai