Kita
vertus, jau savo atvykimo vakarą patyrėme sunkumų norėdami
pavakarieniauti. Turbūt panašiai sektųsi rasti veikiantį restoraną
žiemos vakarą kokioje Juodkrantėje. Lengvai lynojant
tamsoje apsukome gal tris ratus aplink mažytę gyvenvietę, ieškodami
bent vienos iš maždaug dvylikos maitinimo įstaigų, kurios pristatomos
viešbučio informaciniame lape. Deja, visose nurodytose
vietose išvysdavome tik uždarytas duris ir blyškią švieselę už
apmusijusių langų – nieko panašaus į veikiančią viešojo maitinimo
įstaigą. Tik po valandos paieškų pastebėjome „Sapporo“ alaus logotipą
ties vienomis pravertomis durimis – kambary šmėžavo senbernaras ir
vaiko vežimėlį
stumdantis pensininkas. Nedrąsiai įkišę nosį, atsidūrėme japonų šeimos
valgomajame. Mums kiek pasimetus, jauna šeimininkė padrąsino sėstis,
nušluostė stalą, padėjo popieriaus lapą – „meniu“ su vos keliomis
eilutėmis. Jame radome kiaušinienę, arbatą ir porą karštų patiekalų –
karį su jautiena ir plovą su krevetėmis. Tiesa,
krevečių ten pasirodė esančios tik dvi ar trys, visos mikroskopinio
dydžio. Karis išvaizda ir skoniu priminė befstrogeną, bet nors buvo
sotesnis. Susimokėję po 800 jenų išėjome. Tikrai nesezonas. Ir
kainos-kokybės santykis – kaip Kuršių nerijos kurortuose.
Gerai,
kad bent viešbutyje pusryčiai buvo „teisingi“ – iš kokių septynių (tegu
ir nedidelių) tradicinių patiekalų, patiekti tarnaitės ant žemutėlio
staliuko viešbučio valgomajame, prie kurio teko sėsti sukryžiavus kojas.
Jei to būtų neužtekę, prie viešbučio įėjimo matėme
krūvelę karštame versmės vandenyje verdamų kiaušinių. Įmetus
simbolinę monetą, kiaušinių galima pasiimti - palikta net maišelių
jiems įsidėti.
Gyvenvietė įsikūrusi abipus upės, kuri žiemą kažkodėl
beveik visiškai išsekusi. Sutemus ir taip tuščios gatvės visiškai
apmiršta. Be vienišų praeivių ar vieno kito ryokan aptarnaujančio
automobilio gyvybės ženklų nedaug. Vaikštinėjant tradicinių žibintų
apšviesta ir kai kur garų debesyje paskendusia gatve ar tamsiais
praėjimais tarp ankštai sustatytų namų, girdėti tik po šaligatviu
tekančių šaltinių čiurlenimas, kubilų žvangėjimas ir pilstomo vandens
garsai maudyklose bei geta kaukšėjimas. Pasijunti tarsi vaikščiotum
kokiam kino filme. Šitas įspūdis – turbūt stipriausias iš patirtų
Japonijos Alpėse.
Jei vietinius turistus Judanakoje ir Šibu labiausiai domina onsen,
užsieniečiai čia traukia pamatyti įspūdingų sniego beždžionių. Tai
kalnuose gyvenančios japoniškosios makakos, kurios taip pat neblogai
susipažinusios su gydomuoju ar bent atpalaiduojančiu karštųjų versmių
poveikiu, ir noriai jose mirksta. Žiemą tai stebėti įdomiausia. O jei
dar sninga...
Beždžionių pamėgta maudynių vieta kalnuose
vadinasi Džigokudaniu. Iki jos nuo Šibu – 2,4 km kelio. Privažiuoti
(taip pat ir autobusu) galima iš dviejų pusių, bet dabar žiema ir
keliai slidūs, todėl veikia tik vienas privažiavimas, kaip tik
priešingoje gyvenvietės
pusėje. Todėl esame priversti ropoti patys.
Po
kone valandinio žygio apledėjusiu miško keliuku pasirodo pirmoji
proskyna. Dar po dvidešimties minučių lipimo laiptais išvystame pastatus
ir pirmuosius kailiniuotus sutvėrimus. Šie bėginėja palei taką,
kabarojasi ant turėklų,
visaip išdykauja ar šiaip krapšto nosį. Atsiranda ir kitų
turistų
grupės, aiškiai atvežtos autobusu iš kitos pusės. Viename iš namelių
susimokėję 500 jenų už įėjimą į „beždžionių parką“ ir pasiekę
maudyklas, be daugybės makakų randame ir nemenką būrį fotografuotojų ir
filmuotojų. Viena grupė – žilstelėję amerikiečiai, apsikarstę
profesionalaus lygio fotoaparatais ir kibiro dydžiais objektyvais,
kurių visi nukreipti į keletą garuojančioje versmėje mirkstančių
beždžionių. Ką gi, vieta nuošali, bet pasaulyje jau neblogai
išpopuliarinta – pats prisimenu
straipsnį apie
sniego makakas, paskelbtą „National Geographic“ prieš keletą metų.
Gal todėl pačios herojės visiškai abejingos turistams ir be baimės
maišosi jiems tarp kojų, įsitaiso
ant medinio turėklo ar blusinėja viena kitą ir medituoja kitoje joms
patogioje vietoje.
Grįžome
jau kitu keliu. Dėl tirpstančio sniego siauras ir nuožulnus
takelis, kuriuo leidomės link miesto, buvo dar slidesnis, todėl labai
pravertė vietomis specialiai numesti šiurkščios virvės gabalai.
Apsivynioję juos apie batus, žengėme gerokai tvirčiau ir iki
Šibu neužtrukome.
Kitą
rytą į Judanakos geležinkelio stotį mus pavėžėjo pats viešbučio
šeimininkas – 50-60 metų solidžios išvaizdos ponas. Sužinojęs, kad mes
iš Lietuvos, netikėtai paminėjo Č. Sugiharos – japonų diplomato,
Antrojo pasaulinio karo metais Kaune nuo mirties išgelbėjusio daugelį
žydų – vardą, tarsi tikslindamasis, ar mums jis žinomas. Jau sėdėdami
greitajame traukinyje į Tokiją ir pro panoraminius langus stebėdami
besikeičiantį peizažą pagalvojome, kad smagu, jog mūsų tegu ir mažai
žinoma šalis Japonijoje asocijuojasi su teigiamais dalykais –
kieno nuopelnas jie bebūtų.