Japonija

Susitikimas su sniego beždžionėmis

Šibu gatvė vakare, JaponijaKita vertus, jau savo atvykimo vakarą patyrėme sunkumų norėdami pavakarieniauti. Turbūt panašiai sektųsi rasti veikiantį restoraną žiemos vakarą kokioje Juodkrantėje. Lengvai lynojant tamsoje apsukome gal tris ratus aplink mažytę gyvenvietę, ieškodami bent vienos iš maždaug dvylikos maitinimo įstaigų, kurios pristatomos viešbučio informaciniame lape. Deja, visose nurodytose vietose išvysdavome tik uždarytas duris ir blyškią švieselę už apmusijusių langų – nieko panašaus į veikiančią viešojo maitinimo įstaigą. Tik po valandos paieškų pastebėjome „Sapporo“ alaus logotipą ties vienomis pravertomis durimis – kambary šmėžavo senbernaras ir vaiko Karštoje versmėje verdantys kiaušiniai, Japonijavežimėlį stumdantis pensininkas. Nedrąsiai įkišę nosį, atsidūrėme japonų šeimos valgomajame. Mums kiek pasimetus, jauna šeimininkė padrąsino sėstis, nušluostė stalą, padėjo popieriaus lapą – „meniu“ su vos keliomis eilutėmis. Jame radome kiaušinienę, arbatą ir porą karštų patiekalų – karį su jautiena ir plovą su krevetėmis. Tiesa, krevečių ten pasirodė esančios tik dvi ar trys, visos mikroskopinio dydžio. Karis išvaizda ir skoniu priminė befstrogeną, bet nors buvo sotesnis. Susimokėję po 800 jenų išėjome. Tikrai nesezonas. Ir kainos-kokybės santykis – kaip Kuršių nerijos kurortuose.

Gerai, kad bent viešbutyje pusryčiai buvo „teisingi“ – iš kokių septynių (tegu ir nedidelių) tradicinių patiekalų, patiekti tarnaitės ant žemutėlio staliuko viešbučio valgomajame, prie kurio teko sėsti sukryžiavus kojas.

Jei to būtų neužtekę, prie viešbučio įėjimo
Šibu, Japonijamatėme krūvelę karštame versmės vandenyje verdamų kiaušinių. Įmetus simbolinę monetą, kiaušinių galima pasiimti - palikta net maišelių jiems įsidėti.

Gyvenvietė įsikūrusi abipus upės, kuri žiemą kažkodėl beveik visiškai išsekusi. Sutemus ir taip tuščios gatvės visiškai apmiršta. Be vienišų praeivių ar vieno kito ryokan aptarnaujančio automobilio gyvybės ženklų nedaug. Vaikštinėjant tradicinių žibintų apšviesta ir kai kur garų debesyje paskendusia gatve ar tamsiais praėjimais tarp ankštai sustatytų namų, girdėti tik po Šibu gatvė vakare, JaponijaŠibu gatvė vakare, JaponijaŠibu gatvė vakare, Japonijašaligatviu tekančių šaltinių čiurlenimas, kubilų žvangėjimas ir pilstomo vandens garsai maudyklose bei geta kaukšėjimas. Pasijunti tarsi vaikščiotum kokiam kino filme. Šitas įspūdis – turbūt stipriausias iš patirtų Japonijos Alpėse.

Jei vietinius turistus Judanakoje ir Šibu labiausiai domina onsen, užsieniečiai čia traukia pamatyti įspūdingų sniego beždžionių. Tai kalnuose gyvenančios japoniškosios makakos, kurios taip pat
Pakeliui į Džigokudanį, Japonijaneblogai susipažinusios su gydomuoju ar bent atpalaiduojančiu karštųjų versmių poveikiu, ir noriai jose mirksta. Žiemą tai stebėti įdomiausia. O jei dar sninga...

Beždžionių pamėgta maudynių vieta kalnuose vadinasi Džigokudaniu. Iki jos nuo Šibu – 2,4 km kelio. Privažiuoti (taip pat ir autobusu) galima iš dviejų pusių, bet dabar žiema ir keliai slidūs, todėl veikia tik vienas privažiavimas, kaip tik priešingoje 
gyvenvietės pusėje. Todėl esame priversti ropoti patys.

Pakeliui į Džigokudanį, JaponijaJaponijos Alpėse
Po kone valandinio žygio apledėjusiu miško keliuku pasirodo pirmoji proskyna. Dar po dvidešimties minučių lipimo laiptais išvystame Sniego makakos, Japonijapastatus ir pirmuosius kailiniuotus sutvėrimus. Šie bėginėja palei taką, kabarojasi ant
Sniego makakos karštojoje versmėje, Japonijaturėklų, visaip išdykauja ar šiaip krapšto nosį. Atsiranda ir kitų turistų grupės, aiškiai atvežtos autobusu iš kitos pusės. Viename iš namelių susimokėję 500 jenų už įėjimą į „beždžionių parką“ ir pasiekę maudyklas, be daugybės makakų randame ir nemenką būrį fotografuotojų ir filmuotojų. Viena grupė – žilstelėję amerikiečiai, apsikarstę profesionalaus lygio fotoaparatais ir kibiro dydžiais objektyvais, kurių visi nukreipti į keletą garuojančioje versmėje mirkstančių beždžionių. Ką gi, vieta nuošali, bet pasaulyje jau neblogai išpopuliarinta – pats Sniego makakos, Japonijaprisimenu straipsnį Sniego makakos karštojoje versmėje, Japonijaapie sniego makakas, paskelbtą „National Geographic“ prieš keletą metų.

Gal todėl pačios herojės visiškai abejingos turistams ir be baimės maišosi jiems tarp kojų,
įsitaiso ant medinio turėklo ar blusinėja viena kitą ir medituoja kitoje joms patogioje vietoje.




Sniego makakos karštojoje versmėje, JaponijaSniego makakos karštojoje versmėje, Japonija
Grįžome jau kitu keliu. Dėl tirpstančio sniego siauras ir nuožulnus takelis, kuriuo leidomės link miesto, buvo dar slidesnis, todėl labai pravertė vietomis specialiai numesti šiurkščios virvės gabalai. Apsivynioję juos apie batus, žengėme gerokai tvirčiau ir iki Šibu neužtrukome.

Šibu kurortas, Japonija

Kitą rytą į Judanakos geležinkelio stotį mus pavėžėjo pats viešbučio šeimininkas – 50-60 metų solidžios išvaizdos ponas. Sužinojęs, kad mes iš Lietuvos, netikėtai paminėjo Č. Sugiharos – japonų diplomato, Antrojo pasaulinio karo metais Kaune nuo mirties išgelbėjusio daugelį žydų – vardą, tarsi tikslindamasis, ar mums jis žinomas. Jau sėdėdami greitajame traukinyje į Tokiją ir pro panoraminius langus stebėdami besikeičiantį peizažą pagalvojome, kad smagu, jog mūsų tegu ir mažai žinoma šalis Japonijoje asocijuojasi su teigiamais dalykais 
kieno  nuopelnas jie bebūtų.



Atgal į Japonija: tradicinės pramogos kalnų kurorte


Kitos Japonijos nuotraukos



 



Kontaktai